virdys

vìrdys sf. pl. (1) daržinės ar klojimo lubos: Eik pilt sėmenų ant vìrdžių Rk. Sudžiauk linus ant virdžių Pg. Miežiai negera kraut ant virdžių: akuotai bira į akis Jž. Dažnai kėlės, krenkštė, pamažu ir pats leidos žemyn, abiem rankom prisilaikydamas pečininko lentos, lyg būtų klojime leidęsis nuo virdžių Vaižg.